2017-03-20
prof. Dainius Pūras, www.dainiuspuras.lt
Tarp gausių skandalų – ir prasmingų ir nelabai – visuomenės atgarsio nesulaukia globos ir sveikatos sistemų laužomi vaikų ir paauglių likimai. Vaikų globos sistema, nors ir akivaizdu kad nė kiek nepadeda vaikams sveikai vystytis, sėkmingai apsigina nuo permainų. Ji kapituliuoja kiekvieną kartą kai tik ten įvyksta emocijų proveržis – kai vaiką iš nevilties užvaldo tai kas įvardijama agresija arba autoagresija. Tokiems globėjams iškėlus baltą vėliavą, “psichuojantys” (taip deja tai dažnai pavadinama) paaugliai dažnai atsiduria psichiatrijos stacionaruose, nors tai yra pagalba ne tiek jiems, kiek globos įstaigų administracijai (“apsidraudė”).
Kokybiškos psichikos sveikatos priežiūros paslaugos Lietuvoje vaikams ir paaugliams ir toliau lieka neprieinamos. Prie tokių nepriskirčiau vadinamųjų pirminių psichikos sveikatos centrų, kurių plėtros svarbiausia misija buvo ir lieka išrašinėti psichotropinius vaistus; gi teikti tęstinę kompleksinę pagalbą sudėtingiems paaugliams tuose centruose nėra jokių galimybių. Visa kita ko seniai reikia – atkakliai atsisakoma plėtoti, Todėl ir vėl tiesiu taikymu savižudybių prevencijai ar bet kokia kitai rimtai pagalbai pasirenkamas “gydymas psichiatrijos ligoninėje”.
Ta pati istorija tęsiasi ir su suaugusiais. Vis dar apgaudinėjame vienas kitą, save ir tuos kurie skirsto mokesčių mokėtojų pinigus, galvodami kad psichiatrijos ligoninėmis ir gausiu gydymu vaistais nuo nervų galime sumažinti savižudybių skaičių. O kad suprastume kad yra labiau atvirkščiai, tai reikėtų visiems paskaityti knygą BE PAVADINIMO kuri šiandien pristatoma Vilniuje (ačiū Mykolas Majauskas už ją).
Ir vis tik ypač skaudu dėl paauglių, kurių nevilties šauksmą valstybė ir visuomenė ciniškai tildo toksišku smurto ir abejingumo kokteiliu (vyrauja cheminiai ir fiziniai suvaržymai plius ciniškas abejingumas ir moralizavimas – “ak kodėl tu toks blogas, prižadėk dabar kad nuo šiol būsi geras”). Apie Švėkšnos “sanatorinės miško mokyklos” siaubo trilerį jau pamiršome, juk tai buvo taip seniai, 2015-aisiais. Pagalbos paaugliams reforma sėkmingai suimituota, ant ko pyksime kai sulauksime naujų tragedijų?
Pasiūlymai, kaip galėtume nutraukti jau 20 metų besitęsiančią stagnaciją Lietuvos psichikos sveikatos ir globos sistemoje, tebedūla stalčiuose. Sisteminiai psichiatrijos korifėjai ir valdininkai ir vėl matyt įtikins politikus, kad Lietuva turi gerą psichikos sveikatos priežiūros sistemą vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Taip ir vėl bus proteguojama apie 200 milijonų eurų per metus suvalganti iki absurdo ydinga sistema. Ji žalos ir traiškys socialinės atskirties pakirstus jaunus likimus dar labiau, izoliuodama juos visiems laikams nuo “mūsų”, sėkmingesniųjų, visuomenės ir užkirsdama bet kokią galimybę siekti sėkmės ir laimės.