VAIKŲ IR PAAUGLIŲ, TURINČIŲ AKTYVUMO IR DĖMESIO SUTRIKIMŲ, UGDYMO YPATUMAI

2017-02-04

Dr. Angelė Čepėnaitė, Mykolo Romerio universitetas
Dr. Beata Diomšina, Vilniaus universitetas

I dalis

Vaikas mokosi kalbėti kalbėdamas su kitais žmonėmis,      eiti – eidamas, važiuoti dviračiu, kai mėgina tai daryti. /Joachim Rumpf, 2004, 82/

Santrauka

Mūsų šalyje iki šiol buvo skiriamas nepakankamas dėmesys vaikų, turinčių aktyvumo ir dėmesio sutrikimų (toliau – ADS), ugdymo ypatumams aptarti. Siekiant padėti ugdymo procese nemažam skaičiui vaikų, pasižyminčių dėmesio koncentracijos sutrikimu, hiperaktyvumu/padidintu judrumu ir impulsyvumu, bei įveikti socialinius ir emocinius socialinės adaptacijos sunkumus, svarbus visų ugdytojų – tėvų, globėjų, pedagogų, socialinių pedagogų, kitų specialistų dirbančių su vaikais, dalyvavimas ir pastangos, taikant įvairius ugdymo metodus bei priemones.

Šiame straipsnyje, pasitelkiant mokslininkų teorines įžvalgas bei tyrimais patvirtintą patirtį, siekiama atskleisti būdingus ADS turinčių vaikų sunkumus bei kasdienybėje iškylančias problemas, analizuojamos mokslininkų teorinės nuostatos, tyrimų išvados, padedantys geriau suprasti ADS turinčių vaikų problemines situacijas, būdus atpažinti ADS ir teikti efektyvią pagalbą, taikant kompensacinės pedagogikos principus.

Raktažodžiai: psichikos sveikata, ADS turintys vaikai, ADS turinčių vaikų ugdymas.

Įvadas

 

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (toliau – ADS, angl. „Attention Deficit and Hyperactivity Disorder“ – ADHD) apibrėžtis atskleidžia pagrindinius šio sutrikimo simptomus: dėmesio koncentracijos sutrikimą, hiperaktyvumą/padidintą judrumą ir impulsyvumą.

Pasak P.A. Teeter (1998), esant ADS, stebimas nepakankamas kai kurių smegenų sričių, reguliuojančių kompleksinius žmogaus elgesio procesus, funkcionavimas. Šie procesai susiję su Russel A. Barkley (1997) aprašytomis vykdomosiomis funkcijomis, apimančiomis tikslinį elgesį, planavimą, problemos sprendimą, darbinę atmintį, dėmesio kontrolę, kognityvinį lankstumą, savikontrolę. R.A. Barkley (1997) taip pat nustatė, jog ADS apsprendžia su slopinimu susijusios problemos.

Natalia del Campo ir kt. (2011) pastebėjo, jog tam tikrose smegenų srityse stebimas neurotransmiterių (dopamino ir noradrenalino) disbalansas, kuris fiksuojamas 3 – 7 proc. visų mokyklinio amžiaus vaikų. D. Leskausko ir kt. (2004) moksliniai tyrimai patvirtino, jog Lietuvoje aktyvumo ir dėmesio sutrikimas nustatytas 5, 2 proc. tirtų pradinių klasių moksleivių.

ADS būdinga nedėmesingumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo raiška dažnai neišnyksta ir suaugusiojo asmens raidoje. Dėl šios priežasties labai svarbu skirti tinkamą dėmesį vaikams, kuriems būdingi minėti sutrikimai, kad būtų užtikrintos geresnės jų adaptacijos visuomenėje galimybės.

ADS turintys vaikai – specialiųjų poreikių vaikai, todėl, bendraujant su jais ugdytojams – tėvams, artimiesiems, globėjams, pedagogams, soc. pedagogams, svarbu žinoti apie šių vaikų sutrikimus bei kaip vaikams galima efektyviai pagelbėti ugdymo procese, kad būtų užtikrinta optimali vaiko raida. Antra vertus, žinojimas apie ADS turinčių vaikų sunkumus padės išsiugdyti įgūdžius, reikalingus bendraujant ne tik su ADS turinčiais vaikais, bet ir su ADS turinčiais suaugusiais.

Cathy Laver-Bradbur ir kt. (2010, 23) teigė, kad ugdytojų ilgalaikis tikslas – išmokyti vaiką, kad jis, remdamasis tėvų ir mokytojų pagalba, kontroliuotų savo elgesį, ir jaustųsi gerai su suaugusiaisiais, su kuriais bendrauja bei vertintų savo teigiamus bruožus.

Pagalba ADS turintiems vaikams svarbi todėl, kad šie vaikai neturi įtakos pakeisti savo aktyvumo lygio, paprastai jie elgiasi impulsyviai, neturi kantrybės, stokoja empatijos, situacijos supratimo ir įvertinimo, jiems būdingi staigūs nuotaikos svyravimai. Dėl ADS sąlygotų sunkumų gali sutrikti jų socialinė adaptacija – nesulaukus aplinkinių supratimo ir pagalbos, tokie vaikai kiekvieną dieną gali patirti daugybę frustruojančių situacijų ir nesėkmių.

Šio straipsnio tikslas – atskleisti ADS turinčių vaikų ugdymo ypatumus.

1. Sutrikimai ir sunkumai, būdingi ADS turintiems vaikams

 

1.1. ADS sąvokos raida

Padidintas fizinis aktyvumas, impulsyvumas ir dėmesio koncentracijos sunkumai buvo būdingi žmonėms visais laikais, tačiau padidintas fizinis aktyvumas, impulsyvumas, dėmesio sukaupimo problemos, kaip sveikatos problema, buvo pastebėta, palyginus, neseniai. Kaip atskirti klinikinius simptomus? Diagnostiką apsunkina tai, kad ADS klinikiniai simptomai yra žmonių reakcijų ir emocijų kraštutiniai pasireiškimai

Pirmasis vaikus, turinčius dėmesio sukaupimo sunkumus ir padidintą judrumą, kaip sveikatos problemą, aprašė britų pediatras seras George Frederic Still (1868 – 1941 m.). 1902 m. savo pranešimuose Karališkojoje gydytojų kolegijoje (angl. Royal College of Physicians) jis pristatė savo mokslinį darbą, kuriame aprašė apie 40 vaikų, turinčių rimtų dėmesio sukaupimo ir savireguliacijos problemų. Šie vaikai dažnai būdavo agresyvūs, neklausantys, nepasiduodantys disciplinavimui, jiems buvo būdingi emocijų protrūkiai, jie nepasimokydavo iš neigiamo savo elgesio pasekmių, tačiau jų intelektas buvo normalus (Still, 1902). Gali kelti nuostabą, kaip šiam autoriui tuo metu pavyko tiksliai aprašyti tai, kas šiandien vadinama aktyvumo ir dėmesio sutrikimu. G. Still juos pavadino „netipinis vaikų moralinės kontrolės trūkumas“ (angl. „An Abnormal Defect of Moral Control in Children“). Nepaisant tokio profesionalaus ir tikslaus G.Stillo probleminių vaikų aprašymo, praėjo keli dešimtmečiai, kol neramūs vaikai vėl sukėlė mokslininkų ir profesionalų susidomėjimą. Maždaug XX a. ketvirto dešimtmečio viduryje pradėta manyti, jog ADS priežastys susijusios su smegenų disfunkcija ir atsirado terminas „minimalus smegenų pažeidimas“ (angl. „Minimal Brain Damage – MBD“) (Lange, 2010).

Vėliau nuo 1960 m. vaikų, turinčių dėmesio sutrikimą, padidintą motorinį aktyvumą bei temperamento sunkumus atveju buvo naudojamas terminas „minimali smegenų disfunkcija“ (angl. „Minimal Brain Dysfunction – MBD“) (A Brief History of ADHD.)

1952 m. Amerikos psichiatrų asociacija sukūrė pirmą diagnostinę sistemą (angl. „Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders“ – DSM-I). Tačiau DSM-I nebuvo aprašytas ADS. 1967 m. buvo pasiūlyta diagnostinė sistema DSM-II kurioje buvo įvesta sąvoka „hiperkinetinis impulsų sutrikimas“ (angl. „Hyperkinetic Impulse Disorder“).

1980 m. buvo pristatyta diagnostinė sistema DSM-III, kurioje sąvoka „hiperkinetinis impulsyvus sutrikimas“ buvo pakeistas į dėmesio trūkumo sutrikimą (angl. „Attention Deficit Disorder – ADD“). Mokslininkų nuomone, hiperaktyvumas ne visada būdingas šiam sutrikimui. Jie išskyrė du dėmesio trūkumo sutrikimo potipius: apimantį dėmesio sutrikimą ir hiperaktyvumą bei dėmesio sutrikimą, nesant hiperaktyvumo.

1987 m. buvo patikslinta diagnostinės sistemos DSM III-R klasifikacija, kurioje atsirado sąvoka „Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas“ – ADS (angl. „Attention Deficit Hyperactivity Disorder – ADHD“).

1994 m. DSM-IV klasifikacijoje ADS išskirti 3 potipiai: ADS vyraujant nedėmesingumo sutrikimui; ADS vyraujant hiperaktyvumo/impulsyvumo sutrikimui; kombinuotas/klasikinis tipas. 2013 m. buvo sukurta nauja DSM-5 klasifikacija, kurioje ADS neskirstomas į potipius, nes ADS simptomų pasireiškimas tam pačiam asmeniui gali kisti gyvenimo eigoje. DSM-5 klasifikacijoje ADS skirstomas į lengvą, vidutinį ir sunkų.

1.2 Sunkumai, iškylantys ADS turintiems vaikams

Pasak Mia Kellmer Pringle (1980, 71-72), visiems vaikams būdinga jų raidos „neprisitaikymo“ stadija. Pvz., negatyvistinis vaiko elgesys, pasireiškiantis dažniausiai sakomu „ne“ arba „nedarysiu“ yra vaiko dažniausiai naudojamos frazės, kai jis yra 3 metų, septynerių metų vaikas trokšta eiti į mokyklą, tuo tarpu trylikos metų vaikas – dažnai paniuręs ir nepastovios nuotaikos. Visa tai – būdingos tam tikram amžiui ir raidos etapui vaiko raidos reakcijos.

Minėta autorė (1980, 72) išskiria 5 kriterijus, nusakančius vaiko elgesio problemas:

– Chronologinis amžius, rodantis, jog būtina į vaiką žvelgti raidos normų šviesoje;

– Amžiaus kriterijaus nepakankamumas, kad būtų pastebėtas elgesys, besiskiriantis nuo kitų to amžiaus vaikų;

– Elgesio intensyvumas;

– Elgesio užsitęsimas; – Vaiko kultūrinė ir socialinė aplinka. Siekiant tikslingai padėti vaikams, turintiems ADS, visų pirma,būtina paanalizuoti būdingus ADS turinčių vaikų sunkumus ir kasdienybėje iškylančias problemas.

Koncentracijos ir dėmesio perkėlimo sunkumai

Kaip teigė Harvey.C.Parker (2005,.6) dėmesio sutrikimai gali būti ne toks matomi kaip hiperaktyvumas ar impulsyvumas, bet tai paprastai ADS simptomai, kurie sukelia daugiausia problemų mokykloje. Klasėje, neatidūs vaikai, dažnai negali būti pakankamai ilgai sutelkę dėmesį, kad užbaigtų užduotis. Jie turi problemų sekti mokytojų nurodymus. Išsiblaškę savo aplinkoje ar savo mintyse šie vaikai dažnai pradeda daugiau dalykų, nei baigia.

Dėl koncentracijos sutrikimo vaikas negali išklausyti, kas jam sakoma (išklausyti instrukcijų). Jam sunku susikoncentruoti ties užduotimi, jis greitai pavargsta ir dėl to vengia atlikti užduotį. Kadangi ADS turintys vaikai nepasižymi dėmesingumu detalėms, jie negali suprasti detalesnių instrukcijų ir, kaip iš jų tikimasi, pagal jas atlikti užduočių. Pastebėta, jog vaikui sunku organizuoti savo veiklą.

Dorthe Holm ir kt. (2013) aprašo, kad vaikui būna sunku perkelti dėmesį į kitą objektą, pvz., jei vaikas pradėjo atlikinėti užduotį, o mokytojas jį nutraukia, kad duotų kokių nors papildomų nurodymų, vaikui gali būti sunku grįžti prie užduoties.