Globėjų mokytojai: turime kištis vieni į kitų gyvenimus

2017-01-20

www.sotas.org – Socialinės Tarnystės Savanoriai

Karas taikos metu Lietuvos visuomenėje – vaikai tampa socialiniais našlaičiais, nors turi gyvus tėvus, šie praranda orumą ir išmoksta gyventi iš pašalpų. Didysis planas atverti vaikų namų sienas padėtį išgelbėtų tik tuomet, jei atsirastų pakankamai sugebančių svetimą vaiką su visa jo šeimos istorija ir praeitimi priimti žmonių. Jų yra ir dabar, tik eiti šiuo keliu – ne patikėjus kalėdinių akcijų raginimais nuspręsti padaryti gerą darbą, ne užsisakyti amžiną dėkingumą ir aplinkinių pagarbą, o pasidalyti žmogiškumo ir meilės pertekliumi. Su globėjais ir įtėviais dirbančios organizacijos SOTAS atstovai įsitikinę – šiuos žmones galima vadinti dvasiniu elitu, bet tikrieji pokyčiai visuomenėje prasideda tada, kai tampame atidesni vienas kitam šeimoje, kaimynystėje, darbe ar troleibuse.
Lietuviai globėjai – įsitempę supermenai

Lietuviai stengiasi neišnešti šiukšlių iš namų ir patys kaip supermenai spręsti problemas. Tačiau ne visada pavyksta – aplinkinių tobula laikyta šeima, apsiėmusi globoti svetimą vaiką, prasidėjus sunkumams palūžta, visuomenė mato liūdnus, įsitempusius globėjus ir nenori jais sekti. O jų prireikia vis dažniau – kasmet apie 2 tūkst. vaikų patenka į globos namus dėl tėvų alkoholizmo, socialinių įgūdžių stokos, daugėja ir tokių, kurių tėvus nusineša ligos, ir juos atstoti turi giminaičiai.

„Mane sujaudino, kai sesuo, gulėdama ligoninėje, prisipažino: „Labiausiai bijau, ar kas užaugins mano vaikus“, – atsiduso Panevėžio rajone gyvenanti Rita, po vėžiu sirgusios sesers mirties apsiėmusi globoti dešimties ir penkiolikos metų sūnėnus, rūpintis remonto reikalaujančia troba ir kartais išgeriančiu jų tėvu. – Globoju kaip savo. Turėjome pereiti sunkumų, bet dabar jau, atrodo, geriau“.

toliau