Gydytoja-vaikų ir paauglių psichiatrė Jolanta Trinkūnienė
Ar vaikas fiziškai vystosi normaliai, tėvai paprastai sprendžia, palyginę jį su bendraamžiais arba pasitarę su vaikų gydytoju ( pediatru arba šeimos daktaru ) poliklinikoje. Tačiau kartais jie net neįtaria, kad jų atžala psichiškai atsilieka nuo bendraamžių, o ir įtarę nedrįsta kreiptis į tos srities specialistą-gydytoją-vaikų ir paauglių psichiatrą. Ir lieka ilgam su savo negalia „paslaptyje“
Dabar yra daug gydymo įstaigų, kuriose dirba gydytojai-vaikų ir paauglių psichiatrai, psichoterapeutai. Tėvai žino, jog kai vaikui ima skaudėti dantį, pats laikas eiti pas stomatologą. Jei mažylis karščiuoja-reikia duoti vaistų. Bet kai pasiūloma pasikonsultuoti su vaikų psichiatru, neretai atšaunama: „ Aš geriau savo vaiką pažįstu, griežčiau prispausiu, ir vėl bus šilkinis“. O kai ateina, tenka raškyti jau gerokai subrandintų įvairių ydų vaisius, neretai atsiskleidžia jau įsisenėjusios bėdos…
Dažnai suaugusieji mėgsta teigti, jog visos vaikų ydos tarpsta dėl per didelės jų meilės. O kaipgi mylime?
Viena šeima, apsilankiusi pas vaikų psichiatrą, guodėsi: „ Labai mylime savo dukrą, perkame viską, ko tik ji trokšta, išleidžiame kelionėn į užsienį, namuose ji turi ir kompiuterį, ir audio aparatūrą, bet ji tokia nedėkinga-nenori lankyti muzikos mokyklos, atsisako eiti į dailės studiją, praleidinėja papildomas anglų kalbos pamokas ( PS.: pabėga iš namų ), nors repetitorė net į namus ateina…“ ( PS.: tėvai yra verslininkai ).
Mergaitė piešinėlyje „Mano šeima“ nupiešė didžiulį namą, daug kambarių, prabangių daiktų, o lapo kamputyje…mažą žmogutį. Pokalbio metu mergaitė išsakė: „Mes-trys. Ir kiekvienas gyvename atskirai. Aš esu jų gražus daiktas. Todėl jie stengiasi mane gražiai rengti. Kad neprarasčiau vertingos prekės ženklo, aš turiu groti, groti, groti…“ Ir tuomet pirmą kartą tėvai nubraukė skruostais riedančias ašaras, nuoširdžiai ir stipriai apkabino „neklaužadą“ dukrą. Po to, dar kelis kartus individualiems pokalbiams lankėsi tik vieni tėvai.
Neretai tėvai prašo vaikų ir paauglių psichiatro pagalbos ir tada, kai šeimoje vaikai nuolat vaidijasi tarpusavyje.
Vienos paauglės mama labai apgailestavo, kad jos vyresnioji dukra tapo nesukalbama, atžagari ir šiurkšti su savo jaunesniuoju broliuku ir tėvais. Nors mokykloje ji švelni ir dėmesinga, gera mokinė. Mergaitė nekenčia savo jaunesnio brolio, nors, pasak tėvų, šis yra tikras jų „namų angelas“. Individualių užsiėmimų metu su mergaite paaiškėjo, kad ji jaučia nuoskaudą dėl to, jog mažesniajam tėvai skiria daugiau dėmesio, jis laikomas šeimos numylėtiniu. O ji dažnai baudžiama už vaidus, ją uždaro kambaryje, neleidžia jame uždegti šviesos, nors ir žino, kad mergaitė bijo būti tamsioje patalpoje viena. Ir dar liepia atsiprašyti brolio. O jaunėlis sugeba valdyti situaciją, pasinaudoja tėvų pasitikėjimu. Į vaikų psichiatrą kreiptasi buvo tik todėl, kad šis „paauklėtų“ dukrą, lieptų mylėti brolį, klausyti tėvų. Prieš tai mergaitei buvo paaiškinta, ką ji turinti sakyti ir ką nutylėti. Žodžiu, gyd.-vaikų psichiatras turėjo pabūti tik monstru, griebtis prievartos, kad paauglė taptų tokia, kokią ją nori matyti tėvai.
O vaiką ar paauglį galima pakeisti tik tada, kai ir tėvai nelieka nuošaly. Kitaip tai tebūtų tik dar viena prievarta.
Tėvų prašymus: „Padarykite, kad jis ( ji ) būtų geras. Pasakykite, jog turi mūsų klausyti. Mes dirbame, šviesios dienos nematome, o sūnus ( dukra ) ir piršto nepajudina; ir vis jam negerai“. Jokiu būdu negalima vertinti padėties, neišklausius ir antrosios pusės, nepasikalbėjus su pačiu vaiku ar paaugliu.
Juk vaikas ar paauglys-tai ne sugedęs laikrodis, kurį sureguliavai ir jis vėl eina, tiksliai atkartodamas mūsų įgeidžius.
Posakis: „Suaugęs-visada teisus“ neteisingas. Žinokime, kad konfliktinėje situacijoje, norime to ar ne, šventųjų nėra. Du dalyviai-du kaltininkai. Madingiausia,-surasti vieną kaltąjį. Jam suversti visas nuodėmes ir nusiplauti rankas. Pripažinkime ir savo klaidas…
Vaikai gyvena žiūrėdami į mus. Mes baudžiame-baudžia ir jie. Jei sakome, kad vaikai žiaurūs, pikti, tik konstatuojame, kad tai-mes patys ( žiūrime tarsi į veidrodį )
Į augantį žmogutį žiūrėkime kaip į besiskleidžiantį žiedą, kaip į besiformuojančią asmenybę. Ir, užuot griebęsi fizinių bausmių, pasistenkime jį išklausyti ir…išgirsti.
Keli vaiko patarimai tėveliams:
Negadinkite manęs. Aš gerai suprantu, kad ne viską, ko aš noriu, galiu gauti. Aš tik išmėginu jus
Nenaudokite prieš mane jėgos. Aš galiu pamanyti, kad jėga gali viską išspręsti. Aš tada greičiau pasiduosiu kieno nors blogai įtakai.
Nebijokite būti man giežtesni. Man tai patinka. Taip aš geriau suprasiu savo esmę.
Būkite nuoseklūs. Antraip aš ne viską suvoksiu ir vis bandysiu išsisukti nuo atsakomybės už savo išdaigas.
Nedarykite už mane nieko, ką aš galiu padaryti pats. Aš visada jausiuosi mažu vaiku ir galėsiu jus paversti savo tarnais. Aš galiu išsiversti be jūsų nuomonės ir padrąsinimo, tačiau jūs kartais pamirštate mane pagirti, kai aš tikrai nusipelnau. O pabarti nepamirštate.
Elkitės su manimi kaip su draugu, tada ir aš būsiu jūsų draugas. Atminkite, tėveliai, jeigu jums sunku bendrauti su manimi, kreipkitės patarimų į gydytoją-vaikų ir paauglių psichiatrą…Tik švelniai paimkite mane už rankos ir…visa šeima nueikime pasikalbėti su gydytoja.
Betgi to ir sakyti tėveliams nereikia, ar ne?…