2017-05-22

prof. Dainius Pūras, www.dainiuspuras.lt

Iečių laužymą dėl alkoholio politikos stebėjau su tam tikru nusivylimu. Kovojančių pusių pozicijos buvo perdaug vienpusės. Ne taip turėtų būti svarstomi ir priimami su visuomenės sveikata susiję politiniai sprendimai.

Tai ir dabar nepatiksiu ir vieniems, ir kitiems.

Tie, kurie kritikuoja ministro A. Verygos ir LVŽS poziciją, labiausiai atakuoja tą akcentą, kuris ir yra bene vienintelis stiprus elementas LVŽS pozicijoje ir sveikatos politikoje. Prieinamumo prie alkolholio mažinimas neabejotinai yra viena iš svarbių priemonių mažinant girtavimo ir alkoholizmo paplitimą ir jų neigiamą poveikį visuomenės sveikatai.Pasaulio sveikatos organizacijos pozicija yra taip pat vienareikšmė šiuo požiūriu. Ji nėra iš piršto laužta, tai pozicija kuri atsiranda tik esant įtikinamiems mokslo faktams ir esant konsensusui tarp ekspertų.

Todėl galvoju kad jei jau vyksta Lietuvos politikoje idėjų kova, tai ji turi vykti ne dėl to, o dėl rimtesnio dalyko – kokiame gi kitų valdžios sprendimų kontekste bus mažinamas prieinamumas prie alkoholio?

Jei jau visuomenei pristatoma PSO pozicija ir geroji šiaurės šalių praktika dėl alkoholio prieinamumo, tai gal reikėtų perimti tarptautinių organizacijų rekomendacijas ir šiaurės šalių gerąsias praktikas ir kitose su visuomenės sveikata susijusiose srityje?

Juk visuomenės sveikatą, tiek fizinę, tiek – ir ypač dvasinę – veikia dar daug veiksnių. Kokias kitas priemones siūlo dabar valdantys Lietuvą politikai visuomenės dvasinei sveikatai, psichologiniam atsparumui stiprinti? Ką gali pasiūlyti dabar ar bent artimoje ateityje vaikams, paaugliams , jaunuoliams, patiriantiems emocinių ar elgesio problemų, vietoj “nervų gydymo” ar “užsimiršimo” alkoholiu ir narkotikais? Lankytis valdiškoje Lietuvos psichikos sveikatos sistemoje ir ten gydytis psichotropiniais vaistais? Kodėl atkakliai kovojant alkoholio pasiūlos fronte, atsisakoma pradėti esmines permainas kad būtų mažinama didžiulė alkoholio vartojimo paklausa? Nejaugi ir kitos lietuvių kartos bus tokios pačios emociškai neraštingos kaip ir dabartiniai suaugusieji, taip ir nesuprantantys kaip svarbu yra pažinti ir turėti galimybę gydyti savo jausmus ir sutrikusius tarpusavio santykius, ir kad ne tabletėms ar psichiatrijos ligoninėmis tai reikia daryti? Nejaugi ir toliau sveikatos sistemos valdininkai aiškins kad emocinės sveikatos problemas ši valstybė apsisprendusi spręsti tik šeriant žmones psichotropiniais vaistais ir juos guldinėjant psichiatrijos ligoninėse? Kas ir kada pradės spręsti šitą nacionalinės tragedijos mąsto spragą?

Ar galima tikėtis dvasiškai ir fiziškai sveikos visuomenės, jei draudžiamas tikrasis lytinis švietimas mokyklose? Jei rengiamasi įstatymų pataisoms, kurios kėsinsis į moterų teises ir vaikų teises, rūšiuos šeimas į tas kurios turės teisę vadintis šeima ir tas kurios neturės tokios teisės. Jei atsisakoma įgyvendinti daug kitų Jungtinių Tautų (taip pat ir PSO), Europos Sąjungos rekomendacijų, susijusių su sveikų vertybių diegimu visuomenėje?

Būtų korektiška, jei ministras pasitelktų ne tik PSO ekspertą alkoholio politikos srityje, bet ir dar daug tarptautinių ekspertų – kurie paaiškintų kad ta pati Lietuvos valdžia renkasi priemones, prieštaraujančias pamatiniams žmogaus teisių principams ir šiuolaikiniams visuomenės sveikatos prinicipams.

Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistema, užuot gydžiusi žmonių sutrikusius jausmus ir dar labiau sutrikusius jų tarpusavio santykius, yra, švelniai tariant, labai neveiksminga, o jei rimčiau, tai veikia priešinga kryptimi. Veikdama pasenusiais vulgarios biologinės psichiatrijos metodais, ji skatina tos sistemos vartotojų bejėgystę nemažiau kaip girtavimas, ir taip gilina o ne sprendžia psichikos sveikatos problemas. Kaip kitaip jei ne absurdiška pavadinti sistemą, kuri kiekvienu dvasinės krizės atveju tegali pasiūlyti vaikui, paaugliui, suaugusiam psichotropinio vaisto receptą arba psichiatrijos ligoninę? Kodėl iki šiol visi atėję į valdžią, atsisako bet kiek kritiškai pažvelgti į šią sistemą ir imtis permainų?

Paskutiniu metu ne kartą girdėjau oponentų tarpe džiūgavimą (oponentai – tai tie kolegos medikai bei sveikatos valdininkai, kurie labai bijo permainų sveikatos sistemoje), kad ministras pasirinko teisingą kryptį. Sistemoje permainų nereikia, sistema veikia puikiai, reikia tik kovoti su alkoholiu, ir nebebus Lietuvoje nei psichikos sutrikimų, nei savižudybių, nei vaikų su raidos ar elgesio sutrikimais – visas šias problemas esą sukelia girtavimas, ir sumažinus prieinamumą prie alkoholio, šias problemas sėkmingai išspręsime!. Gal ministras taip ir negalvoja, bet sistema taip išgirdo. Sveikatos sistemai labai svarbu išlikti ydingai ir neskaidriai, tad stagnuojančios sistemos atstovų pusėje švenčiama pergalė, valdžioje esantiems pasirinkus vieną problemą ir užsimerkus prieš kitas.

Girdžiu ir kolegų – bendraminčių balsus, kurie sako – na bet padarykime bent jau tai, ką siūlo ministras, juk priemonė teisinga, sumažinkime prieinamumą prie alkoholio, o po to jau ten žiūrėsime, ką daryti su kitais dalykais, kurie lemia visuomenės sveikatą.

Nesu tikras, kad taip ką nors iš esmės pasieksime. Kai viena ranka mažinama galimybė įsigyti alkoholio, o kita ranka tęsiamos laisvės ir atsakomybės dusinimo tradicijos, kad tik neužaugtų laisvų ir atsakingų piliečių karta. Kadangi jau dabar aišku, kad šita valdžia priešinsis daugeliui tarptautinių rekomendacijų kitoje, paklausos mažinimo pusėje, tai gal todėl ir buvo nuspręsta ypatingai daug priemonių sutelkti “atidirbant” pasiūlos mažinimo pusėje. O tai ir yra rimtas nepaisymas svarbių sveikatos politikos principų. Sveikatos politika turi būti ne vienpusė, ji privalo apimti daug priemonių, kurios tarpusavyje “nesipjautų”. Todėl ir siūlau – jei jau norime gyventi kaip skandinavai, tai nustokime visų pirma šaipytis iš pamatinių vertybių, žmogaus teisių ir laisvių, kaip jie seniai padarė. Sudarykime bent jau minimalias sąlygas vaikams ir paaugliams visapusiškai sveikai vystytis (namų darbai seniai laukia!), o ne vien “kranelius užsukime”. Jei norime būti sveika visuomene, tai įgyvendinkime ne tik PSO rekomendacijas dėl alkoholio prieinamumo mažinimo, bet ir dar keliasdešimt JT ir PSO rekomendacijų, kurių Lietuva ir ši valdžia nenori išgirsti.

Reziumuoju. Jei mažinant prieinamumą prie alkoholio, šalia veiks tų pačių politinių jėgų skatinamos iniciatyvos, kurios prieštarauja šiuolaikiniams sveikatos mokslų ir žmogaus teisių principams, trikdo sveiką psichologinę ir socialinę vaikų raidą, skatina savižudybes ir emigraciją (per nepagarbą žmogaus teiėms ir laisvėms) tai sunku tikėtis efekto – jei jau rimtai kalbame apie visuomenės sveikatą, fizinę ir dvasinę.

Mes turime kantriai ir nuosekliai vienas kitą ir ypač vaikus ir jaunimą mokyti gyventi laisvėje ir kad jie turėtų atsakingo gyvenimo laisvėje įgūdžius. Tam yra būdai, kurie nesulaukia politikų dėmesio. Tai svarbiau negu ką nors imti ir uždrausti. Ir nors prieinamumą prie alkoholio reikia mažinti, tai neturėtų būti pats svarbiausias akcentas kuriant sveiką visuomenę.

Jei norima Lietuvoje skleisti Naisių modelį, ir jei paaiškėtų kad čia yra šio plano pirmoji dalis, tai šitaip nesukursime klestinčios valstybės ir sveikos laisvų bei atsakingų piliečių visuomenės. Lietuva turi išsiblaivyti ne tik nuo girtavimo, bet ir nuo nostalgijos totalitarizmui ir autoritarizmui.

Author