Vaikų ir paauglių psichiatrija – medicinos mokslo ir praktikos šaka, apimanti vaikų ir paauglių psichikos ir elgesio sutrikimų priežasčių, diagnostikos, gydymo, prevencijos galimybių tyrinėjimą ir praktinį taikymą. Tai atskira, savarankiška specialybė Lietuvoje, kaip ir daugumoje pasaulio valstybių, labai įdomi ir įvairiapusė. Vaikų ir paauglių psichiatrija nagrinėja psichikos ir elgesio ypatumus nuo žmogaus, kaip gyvos būtybės užsimezgimo pradžios, iki suaugusiojo amžiaus, t.y. 18 metų. Tai labai integrali disciplina, glaudžiai susijusi su pediatrija, psichiatrija, neurologija, genetika, psichologija, psichoterapija.
Gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras turi išmanyti vaiko raidos tarpsnių ypatumus, normą ir patologiją, šeimos tarpusavio ryšių svarbą vaiko emocinei savijautai. Dažniausiai gydytojai vaikų ir paauglių psichiatrai dirba komandoje su kitų sričių specialistais: psichologais, vaikų ligų gydytojais, neurologais, logopedais, slaugytojais, socialiniais darbuotojais ir kt. Vienas išskirtinių mūsų specialybės kolegų bruožų – jie nenešioja baltų chalatų, daug kalba su vaikais ir jų tėvais, piešia, žaidžia, žodžiu, dažnai yra „nerimti“ ir ne visai „tipiški“ gydytojai. Nustatę sutrikimus, skiria kompleksinį gydymą, kartais, kai reikia – ir medikamentinį, nors gana dažnai užtenka ir individualiai kiekvienu atveju parinktų nemedikamentinių būdų. Dirbdami nuolat analizuojame vaikų emocinės, elgesio, pažintinės raidos skirtingumus, normos ir patologijos ribas, genetinių, aplinkos, psichosocialinių veiksnių tarpusavio sąveiką. Lietuvoje vaikų ir paauglių psichiatrija kaip atskira disciplina vystoma nuo 1970 metų. Lietuvoje dirba maždaug 90 gydytojų vaikų ir paauglių psichiatrų.
Vaikų ir paauglių psichiatrija apima emocijų, nuotaikos sutrikimus, prasidedančius vaikystėje ir paauglystėje, pagalbą tiems vaikams ir paaugliams, kurių tarpasmeniniai santykiai labai sutrikę, ir tiems, kurių elgesio sutrikimai sukelia didelių rūpesčių tėvams bei aplinkiniams, o taip pat protinį atsilikimą bei specifinius ir įvairiapusius raidos sutrikimus. Šioje disciplinoje nozologinius vienetus įprasta vadinti ne ligomis, o sutrikimais. Dažniausiai šių sutrikimų priežastis yra ne viena, o keletas, šios priežastys yra kompleksinės, įtakojamos daugelio faktorių, apimant biopsichosocialinę paradigmą. Tai reiškia, kad tiek normaliai vaiko psichikos ir asmenybės raidai, tiek ir sutrikimų genezei vienodai svarbią reikšmę gali turėti biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Be to, visi čia paminėti veiksniai gali būti tiek rizikos veiksniai (tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėti prie sutrikimo išsivystymo), tiek apsauginiai veiksniai (prisidėti prie to, kad sutrikimų būtų išvengta). Apsauginiai faktoriai yra aukštas intelektas, geri emociniai santykiai su tėvais ar nors vienu iš tėvų, geri santykiai su bendraamžiais, bendruomenės parama ir kt. Didžiausią neigiamą įtaką emocinei vaiko raidai turi ilgalaikiai psichiką traumuojantys faktoriai artimoje aplinkoje.
Paslaugos:
Psichikos sveikatos centrų (PSC, apie 80 Lietuvoje) tinklas, kaip pirminė asmens psichikos sveikatos priežiūros grandis, dirba specialistų komanda: psichiatras, vaikų ir paauglių psichiatras, psichologas, socialinis darbuotojas, slaugytoja.
Ankstyvosios Reabilitacijos tarnybų (ART) tinklas (apie 40 Lietuvoje), kaip antrinio lygio paslauga sutrikusios raidos mažiems vaikams.
Vaikų psichiatrijos dienos stacionarai ir stacionarai.
Privačiai konsultuojantys gydytojai vaikų ir paauglių psichiatrai.
Paruošė: doc. Sigita Lesinskienė